Vežimėlių krepšinis

Vežimėlių krepšinis pradėtas žaisti JAV 1945-1946m. Šis žaidimas, paplitęs JAV, vėliau paplito visame pasaulyje ir 1960 m. buvo įtrauktas į Romoje vykusių parolimpinių žaidynių programą. Lietuvos vežimėlių krepšinio judėjimo pradžia galima laikyti 1991 m., kada Kauno „Santakos“ neįgaliųjų sporto klube susikūrė pirmoji Lietuvoje vežimėlių krepšinio komanda.

Vežimėlių krepšinis – tai emocinis žaidimas, teikiantis daug teigiamų išgyvenimų. Dėl to jis gali būti puiki neįgaliųjų rekreacijos priemonė. Neįgalieji, dalyvaudami rekreacinėje vežimėlių krepšinio veikloje, žaisdami savo malonumui su bendraamžiais neįgaliaisiais ir įgaliaisiais arba su šeimos nariais, patiria daug malonių ir džiaugsmingų išgyvenimų, kurie palankiai veikia jų psichoemocinę būseną. Žaisdami krepšinį fiziškai neįgalūs asmenys teigiamai save vertina, įgauna pasitikėjimo, keičia požiūrį į save ir aplinkinius. Vežimėlių krepšinyje labai svarbu traktuoti vežimėlį ne kaip atskirą vienetą, bet kaip žaidėjo dalį, nes vežimėlis neįgaliesiems – tai judėjimas.

Vežimėlių krepšinio tikslas yra paįvairinti asmenų, turinčių įvairių fizinių pažeidimų, laisvalaikio praleidimą, padėti pakeisti požiūrį į savo negalę, o, galbūt, šis sportas ateityje taptų ir profesionalia veikla. Visi neįgalūs asmenys gali žaisti šį žaidimą, nepriklausomai nuo jų fizinių pažeidimų kilmės. Dažniausiai komanda yra formuojama iš skirtingą fizinį pajėgumą ir skirtingą negalią turinčių asmenų.