Judrieji žaidimai

Žaidimas – tai yra veikla arba aktyvumo forma. Paties žaidimo kilmę bene įdomiausiai dvidešimtame amžiuje apibrėžė antropologas olandas Haizinga. Žaidimas ir kultūra turi bendrą prigimtį. Žaisdami žmonės sujungia tai ką žino su savo gebėjimais esančiais ir neatrastais, mokosi bendrauti, reikšti savo mintis, norus, emocijas. Žaidžiant greičiau lavėja kalba, pasitikėjimas savimi.

Šios žymės yra būtinos, kad žaidėjai eitų sveikyn, užsigrūdintų ir stprėtų, kad jie tobulintų išmoktų judesių koordinaciją kintamomis žaidimo sąlygomis, kad jie įsigytų įgūdžių – automatizuotų judesių, kurie savo atlikimo forma atitiktų uždavinį, kad jie pagaliau lavintų psichofizines ypatybes: stiprumą, vikrumą, greitumą, bei ugdytų moralines ypatybes.

Judriuoju žaidimu būtų galima vadinti savarankišką, kūrybinį, smagų veikimą kintamomis lenktyniavimo sąlygomis pagal priimtas žaidėjų santykiavimo taisykles, kurių griežtai laikomasi, kai praturtinami įgūdžiai bei ypatybės ir pasireiškia asmenybės santykis su jį supančia aplinka.

Judrieji žaidimai labai vertingi bendram žmogaus vystymuisi. Visų pirma jie tenkina biologinį poreikį judėti: pagyvina fiziologines funkcijas organizme, vysto raumenis, fizines savybes (vikrumą, greitumą ir t.t.), ugdo pagrindinių judesių (bėgimo, šuolio, mėtymo ir kt.) įgūdžius, grūdina organizmą.

Judrieji žaidimai turi įtakos protiniam lavinimui ir kitoms pažinimo sritims. Taip ugdoma savitarpio pagalba, valia, drausmė, santūrumas, sąžiningumas ir kiti pagrindiniai charakterio bruožai. Geri tarpusavio santykiai kaip atrama ir parama vienas kitam, ypač reikalingi, atliekant įtampos reikalaujančias užduotis.